Kita mėnulio pusė

Įkvepiu. Pieno dėmė ant mano paklodės ėmė greitai plėstis. Ekspansija. Neištraukiau servetėlės, kad imčiausi valymo darbų. Milžiniškas baltas lašas užhipnotizavo mane ir mintys klijavosi man nebūdingu keliu. Ką šiandien veikiau? Stovėjau, meldžiausi, valgiau atšalusį kotletą.
X: Ką manai?
M: Pauzė. Pauzė. Pauzė. Na… Kaip visada sklandu. Kaip visada mažai pozityvo.
Ką veikiau vakar? Buvau. Ką veikiau penktadienį?
L: Jonas Tau per geras.
X: Žinau.
W: Mergaite, eik pas kopūstą, jis Tavo draugas.
X: Ačiū, atsisakysiu tokio malonumo.
W: Nueik pas jį.
J: (laiškas) Tai, kuri neieško laiko mašinos.
Žaidžiant futbolą su kopūsto galva, nukritau ant sniego, jis laimėjo. Ką veiksiu rytoj… paduosiu jai baltą popieriaus lapą tankiai pripildytą mažų juodų kareivėlių.
X: Štai ką sukurpiau per savaitgalį.
Kas bus antradienį?
E: Šaunuolė. Gerai padirbėjai. Jaučiu, kad Tau tai labai rūpi.
Apsisuksiu ant kulno, nueisiu.
Iškvėpsiu.

X - Monika; M - Daina; L - Laura; W - Kažkas; J - Jonas; E - Egidija.

Mielas broli lietuvi, beržinės okupantų košės ragavęs, prisikvėpavęs pradvisusio vakarų vėjo, kaip nendrė siūbavęs tai priešų, tai savų gretose, mindomas girgždančių skustagalvių batų, murkdomas begėdžių politikų, ar mirtum už savo tėvynę? Ne, tai ne laiškas, tai retorinis klausimas, todėl neskubėk atsakyti. Ar mirtum tu? Ar mirčiau aš? Kam mirti už tėvynę, jei tėvynė niekada nemirtų už mus? Patariu mirti tam, kad išvengtume kupras rimbais lyginančių mokesčių, kasdienių kovų už būvį viešajame transporte ir libertarizmo dvasia nupenėtų vaikiščių. Bet nieku gyvu nemirkim už autoritarinę Kubiliaus ir šimto keturiasdešimties plėšikų valstybėlę. Et, naivusis Horacijau, bepigu tau sakyti, kad gera už tėvynę mirti, kai tavoji dar nebuvo paragavusi korupcijos saldėsio. Ir vis tik mirčiau, mirčiau už geresnę Lietuvą, kaip padarė (nesvarbu tyčia ar ne) šimtai ir tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Kaip naiviai Adolfas Ramanauskas - Vanagas bandė ginti Lietuvos nepriklausomybę, vedamas baltiško kovotojų kraujo, kaip įžiebė vilties liepsnelę Romas Kalanta, nusprendęs atsivėsinti benzinu prėską gegužės dieną, kaip braškėjo Loretėlės kauleliai po tanku… Ak, vaike, ką bandei savo krauju užrašyti ant seilėtos minios batų? Naiviai tikiu, kad mirtumėt ir Jūs, jei tik tikėtumėt geresniu rytojum. Bet pasiryžusių mirti vardan Lietuvos nėra daug. Visi tik plauna vieni kitiems burnas savais skundais apie politiką, korupciją ir orą… Pasigavus kokį abiturientą vaikėzą net išpeščiau, kad ruošiasi skleisti sparnus į Angliją, Ispaniją ar Norvegiją. O kas liks Lietuvoj? Saujelė neonacių nacionalistų rusiškom pavardėm, būsimi savižudžiai, šliaužtinukais ginkluoti kūdikiai ir grikių košę atrajojantys seniai. Kodėl kiti išvažiuoja? Neva Lietuvoje nesąmonė: studijos brangios, darbo nėra, žiniasklaida šūdas, o politika išvis durnių šou. O kas padarys, kad Lietuvoj būtų geriau? Mes, tie nelemti disidentai, kurie liksim ir paslapčia vilsimės padaryti galingą rokiruotę Lietuvoje. Jei reikės, tai ir mirsim. Žinoma, užgesim ateities šešėliuos ir niekas niekada neprisimins mūsų aukos, kaip kad ir neprisimena šiandien, praėjus dvidešimčiai, keturiasdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų.

Koks sudėtingas daiktas ta vaizduotė, ypač, kai noriu panaudoti ją savo tikslams. Savo egoistiškiems tikslams. Kai užtrenkiu savo kambario duris ir išsitiesiu ant lovos, mintyse sau kartodama “Jis krito kaip medis, nebuvo net garso…”, kiekvieną kartą matau baltas, tapetuotas (!), sovietines lubas. Tačiau jausmas būna vis kitas. Kiekvieną kartą, kai atsigulu pas kažką ant lovos ar kilimo, instinktyviai ieškau žvaigždžių jų lubose kaip vaikystės danguje. Tada ištiesiu delnus aukštyn, taip pridengdama akis nuo akinančio lempų spindesio, ir žaidžiu su tarp pirštų šokinėjančia šviesa. Gali pasirodyti keista, kad žmogus užsuka pas jus į namus ir gula ant kilimo, bet tai mano ritualas… Kiekvieną kartą lipdama ant scenos, delnu pridengiu tolimas žibintų šviesas, taip apsaugodama akis ir atsipalaiduoju. Tai mano ritualas. Kiekvieną kartą lovoje ar ant kilimo jaučiuosi lyg ant scenos, o ant scenos jaučiuosi lyg gulėčiau pas save, draugą INTP ar draugę INFJ namie…
Y: X, kodėl visada žiūri į lubas per koncertą?
X: Ieškau žvaigždžių…

Tikroji laimė ateina tada, kai gali sėdėti, gal net rūkyti, žiūrėti į krentančius lapus arba dangų badančias žiemos šakas ir pasakyti sau: „Šiandien galėčiau ir numirti, o liūdna nebūtų.” Kaip nekantraudama laukiu tokių dienų, bet jos ateina netikėtai kaip ir ta pati meilė. Man patinka žinoti, kad šiandien, būtent šią sekundę esu laiminga…
• Nes man patinka, kad pasveikinau Joną su gimtadienių ir jis po to nusišypsojo lyg gavęs kokį bučinį, pažymėtą ryškiai raudonu lūpdažiu.
• Patinka galvoti, kad bičiulis INTP godžiai skaitys naująją, mano jam padovanotą, knygą, geroji INFP pasipuoš karoliais, o mylimoji INFJ per vieną iš mūsų koncertų pasipuoš naująja sege.
• Patinka jausti, kad šiandien bus gera diena, per kurią pagaliau gims mūsų naujas gabalas.
• Patinka nekantrauti prie išvystant būgnininką, kurį šiandien pabandysime ir patinka tramdyti smalsumo kirminą, kuris grauždamas klausia: „Koks jis?”
• Patinka prisiminti vieną iš foto sesijų… Stovėjom ant mūrinės sienos, sprandus degino pilnatis, o aš ėmiau juoktis, nukritau, nusitempiau INFP, o ji visus kitus iš paskos.
• Patinka žiūrėti senas nuotraukas, akimis glostyti vieno plaukus, juoktis į kito pieno baltumo kaklą ir paskęsti trečiojo akyse.
• Patinka žinoti, kad žodžiai „tikras” ir „geriausias” vis tik turi prasmę.
• Patinka laukti… trečiadienio, savaitgalio ir kitos savaitės.
• Man pagaliau patinka gyventi.

Kai eilinį vakarą, geriant eilinę vyno taurę ir sėdint eiliniame neeilinių draugų rate, mano gerasis draugas INTP vėl užkėlė vyrų psichologijos temą ant pjedestalo, aš niūriai nudelbiau akis žemyn ir stvėriausi pagalvės. Nėra svarbu, kas per daiktas yra vyrų psichologija, nes net neabejoju, kad aprašiusi ją, būsiu vyriškosios lyties komentatorių užmėtyta skaitmeniniais fak jū gestais ir liaupsinama elektroniniais burtažodžiais, susidedančiais daugiausiai iš raidžių N ir X… Svarbu yra, kad viena iš tos psichologijos dogmų yra „vyrai renkasi fainas merginas.” Em, gerasis drauge INTP, kas yra faina? Jis bandė atsakyti, bet jam nepavyko, nes jo mergina, mano puikioji draugė INFJ, netelpa į standartinius žodžio faina rėmus - ji tiesiog nuostabi. Tačiau po kelių dienų man atsakė mano paralelinės visatos atspindys - Ugnė.
Jos menkutis monologas atrodė taip:
- Faina, kai esi paprastas.
- Faina, kai sakai tai, ką kiti nori girdėti.
- Faina, kai vaidini nepriklausomą nors iš tiesų tik kopijuoji kitus.
- Faina, kai visi aplinkiniai mano, kad Tu faina.
- Faina, kai nesi kitokia.
- Faina, kai daug geri ir rūkai, ir sakai: Man P*
- Faina, kai vadini, kad esi išskirtinis.
- Faina, kai turi kažkokią sušiktą charizmą, kuri yra dirbtinė ir tokia (atsiprašau, kad nusikeiksiu) televizinė.
- Faina, kai esu turėjus daug vaikinų.
- Faina, kai nuolat maivaisi.
- Faina, kai neturi aiškaus tikslo gyvenime ir nesi labai motyvuotas, nes, kai tai turi, žmonės prie Tavęs jaučiasi nepilnavertiški ir Tu nebūni faina.
- Faina, kai keikiesi.
- Faina, kai… argh.
Nepaisant kelių priešpriešų jos pareiškime, buvau linkusi su tuo sutikti. Tiesa, to visiškai nesupras total-tolerantiški (naujadara) žmonės. (Prieš savo minčių kulminaciją įmesiu mažytę pastabą: man nepatiko „Faina, kai esi paprastas.” Man tikrai patinka paprasti žmonės. Jie mieli. Patinka jų paprastas elgesys, paprastos manieros, paprasti apdarai, paprasti niekučiai jų kišenėse ir dažnai toli gražu nepaprastos mintys.)
Taigi, po jos monologo apie fainumo kelius ir klystkelius supratau, kad nesu faina ir mano draugai nefaini. Mama, dėdė, šuo ir triušis irgi nefaini… Ir man dėl to pasidarė nejaukiai neramu. Ar tai reiškia, kad taip ir nesusirasiu to princo su balta gitara ir sudraskytais konversais? Mhm…
Tiesa, mano didžiai nuostabai, vienas iš mano kolegų (baisiai nustebo, kodėl negaliu jo pavadinti draugu) nesutiko su ta mega dogma ir parašė man laiškelį. Jonai, nepyk, kad paviešinsiu.
„Jo, aš tai įkirtau. Bet visų pirma nesutinku, kad vyrai renkasi moteris pagal grožį ir fainumą. Tai tik pirmas įspūdis. Jei jie renkasi pagal grožį ir fainumą, jie kaip daugumos - išsiskirs per savaitę. Ir neskaitau manipuliacijos, kai kas nors vaikinui sako gerus žodžius, o jis nusišypso, nes jam malonu juos girdėt. Tačiau jis gerai jos nepažindamas nenori pradėti rimtų santykių, nes tas paglostymas buvo viskas ką jis yra iš jos girdėjęs. O jei jis pažįsta tą merginą, ir ji jam rimtai nepatinka, jam tas paglostymas nepatiks, nebent jis pažiūrės į jį kaip į kažkokį draugišką ženklą ir … “umm, ok.. thanks..”. Jei jam ta mergina patiks - jam tai tiesiog bus dar vienas žingsnis suartėjimui su ja.”
THE END (be išvadų…)

Tiesiai ar atgal? KUR?! Eik tiesiai… Ten šalta. Eik atgal. Nenoriu. Ir išties, ką pasirinkti, kai taip spiria rūkyti?
Tas paprastas žmogiškai bukas įprotis.
Rūkyk. Ir pasislėpk po, erotiškai klubais vinguriuojančia, melsva dūmų skraiste.
Nerūkyk. Graužk nagus.
Rūkyk. Pūsk euforiją. Savo lūpomis paišyk ore magijos ženklus.
Nerūkyk. Jei sėdėsi čia ir dabar, ir nekelsi kojos į balkoną, nesušalsi.
Rūkyk. Atsisėsk ant sukiužusio kibiro, pirštuose užrakink nuodų dozę ir nostalgiškai prisimink savo pirmąją cigaretę.
Nerūkyk. Kam tau to reikia? Mirsi.
Rūkyk. Visi mes mirsim. O Tu mirsi laimingas. Juk cigaretė - tobulos akimirkos tobulas pavyzdys.
Nerūkyk. Man gaila Tavęs. Gaila tavo pinigų. Gaila Tavo nuostabaus kūno kvapo, kuris man atsiduoda karamele.
Rūkyk. Atsiribok. Išskrisk kartu su savo mintimis, nešamas lengvo dūmų plausto. Paskęsk.
Nerūkyk. Aš nerūkau.
Rūkyk. Pasiduok.
Velniai griebtų… Einu šalt.

Y: Šeštadienį bus faina.
X: Nekenčiu PTP…
Y: Ei, pasikvieskim Moniką. Monika, eisi?
X: Aha.
Prieš koncertą.
Y: Kur ji?
Z: Nežinau. Kam rūpi.
Y: Atrodė, kad prieš minutę stovėjo čia ir rūkė… Ei Tu, po paltų krūva, nejudėk, saugok daiktus. O kur Monika?
Z: Nežinau, man atrodo, kad visai neatėjo. Ei, ten krūva merginų! O, Kotryna, Skaistė, Austė!!!
Y: O, labas. Kur Monika?
Z: Nežinau.
Po 6 valandų.
Z: Ei, PTP jau lipa į sceną!
Y: Varom artyn.
Z: Kaip nerealu.
Y: Kas ta besitaškanti pana prie pat scenos? Pažiūrėk, kaip headbang‘ina!
Z: Aha. Bėgu stagedive‘int.
Po valandos.
Z: Tai kas ta mergina? Jai turbūt žiauriai patinka PTP.
Y: Atsiprašau…*Baksteli merginai petin*
X: Kas?
Z ir Y: MONIKA???
X: Nekenčiu PTP…

*Gera buvo vaidinti… O vėliau nebevaidinau, man tiesiog patiko ir neberūpėjo, kad esu nematoma.
*Y- Ugnė.
*Z- Ignas.
*X- Monika.

Jodinėju pasikėlusi kartelę iki begalybės. Ir lyginu sau nugarą kitu rimbu. Susikaupk! Kokio velnio čia paišelioji svastikas beginklyje sąsiuvinyje? Ir, velniai griebtų, kokia Tu rašytoja? Neskubėk savęs vadinti poete. Aš nevadinu savęs taip. Mačiau Tavo rašliavą. Tu… Tau dar anksti. Aš viso labo mėgstu rašyti esė. Ką man dabar daryt? Išleisk knygą. Ir kas kaltas, kad nevaldau savo rankų, nei per istorijos pamokas, idiote, ruoškis egzaminui, nei per literatūrą, kam rūpi Tavo nuomonė, mergše? Ką vaidini? Kodėl apsirėdei juodai? Kur buvai? Nenoriu, kad jaustumeisi klasėje svetima. Aš ne svetima, man tiesiog labai patogu priimti tą „kitokios” įvaizdį. Kas Tu?
Aš negroju būgnais. Ir nesu aukšta. Nesu faina, todėl man patinka domėtis vyrų psichologija. Turiu viso labo tris draugus ir jie tapo mano šeima. Nesu ištverminga, bet greitai bėgu sprintus. Nemėgstu matematikos ir vektorių, bet, jei kažkas man leistų, rašyčiau nesustodama. Viliuosi išsitatuiruoti triquetrą ant kaklo ir mėgstu baltišką svastiką. Nepritampu klasėje, bet aš ir nesistengiu. Suradau savo atspindį šioje realybėje. Ji lygiai tokia pati ir net gyvena mano kieme. Nemoku rišliai dėstyti minčių ir esu suknistai bloga fizikė. Mėgstu atsirišti nuo realybės. Visai neseniai įsimylėjau.
Ir… ar yra dar kažkas, ką reikia žinoti? Dar kai kas…

Aš žinau, kad nesu rašytoja ir kad poetinis teisingumas yra man svetimas. Tačiau pasilieku sau teisę taip elgtis. Tam, kad rašytume, neturime būti nei poetai, nei eseistai - juk ne visi gimsta Parulskiais. Tam, kad rašytume, tereikia to norėti. Niekas nepavadins mūsų rašytojais, greičiau jau grafomanais, bat rašymo laisvė man primena skrydį. Tai žodžio, minties ir būties laisvė. Geriau, nei sugebu juoktis ar būti kitais, aš moku pasijusti savimi, o tai darau rašydama.

Labas vakaras.